Šalčininkų rajono savivaldybė - straipsniai :Gražus pavyzdys užkrečia? Tikrai taip!

Šalčininkų rajono savivaldybės
administracija
Savivaldybės biudžetinė įstaiga
Vilniaus g. 49, LT- 17116 Šalčininkai
Kodas 188718713
Juridinių asmenų registras
Tel. (8 380) 51 233
Faks. (8 380) 51 244
El.p. priimamasis@salcininkai.lt
Korupcijos prevencija
Atviri duomenys
Asmens duomenų apsauga
Nuorodos

Gražus pavyzdys užkrečia? Tikrai taip!
2019-12-05


Gruodžio 5 d. minima Tarptautinė savanorio diena. Sveikiname visus žmones, aukojančius savo laiką ir pastangas dėl kitų gerovės, dėkojame už gerus darbus bendruomenės labui, už jautrią širdį ir parodytą pavyzdį. Dažnai nutinka, kad nepažįstame šalia gyvenančių žmonių, o išgirdę apie jų veiklą gerokai nustembame, susimąstome, o gražiausia tai, jog ir patys pradedame sekti jų pėdomis. Gražus pavyzdys užkrečia? Tikrai taip!

Šiandien kviečiame susipažinti su jaunais žmonėmis, kuriems daryti gerus darbus yra paprasta. Jų norai ir veiksmai pagrįsti nuoširdžiomis emocijomis ir supratimu, jog pasaulis yra gražus.


Emilija Silkaitė, 16 metų

„Kartą Dievo gailestingumo bendruomenės pirmininkas Tadeuš Romanovski užkalbino mane ir paprašė tiesiog padėti jam veikloje su vaikais – prižiūrėti juos, būti kartu, groti per mišias. Tokia idėja ir galimybė mane labai sudomino. Kodėl gi ne? Nusprendžiau pabandyti. Tiek išvyka į Lenkiją kartu su vaikais, tiek savanorystė man paliko didelį įspūdį. Nuo to laiko nusprendžiau savanoriauti ir kartu realizuoti save: keliauti, pažinti, bendrauti ir padėti“.


Paklausta, ar buvo lengva apsispręsti, Emilija sako, jog sunku tikrai nebuvo, pirma savanorystės išvyka paliko didžiulį emocinį pasitenkinimą, leido pamąstyti apie savirealizaciją. Mergina sako buvusi sužavėta paprasto bendravimo su vaikais, todėl nustoti savanoriauti tikrai nežada. Kalbėdama apie savanorystės naudą Emilija, visų pirma, įvardija įsipareigojimus kitiems. 

Į klausimą, kaip ji apibūdintų savanorystę, Emilija net negalvodama atsako, jog šį veikla – tai būdas tobulėti, įgyti naujų žinių bei profesinės patirties, tai suteikia pasitikėjimo savimi, leidžia įgyti naujų įgūdžių ir skiepija pilietiškumo jausmą.










Viktorija Kuleš, 14 metų

„Apie galimybę savanoriauti man papasakojo draugai. Jų pasakojimas buvo labai įkvepiantis. Be galo apsidžiaugiau, kad mane supa nepaprastai geri žmonės, kurie suteikia kad ir nedidelio džiaugsmo kitiems vaikams, kitiems žmonėms. Supratau, kad ir aš galiu padėti. Vėliau atėjo supratimas, kad man tai labai patinka. Be to, darbas su Dievo gailestingumo bendruomenės globojamais vaikais suteikė man labai daug žinių ir paliko gražius prisiminimus. Labiausiai atsimenu žmones ,su kuriais susipažinau, ir vaikus, kuriuos globojau“. 

Viktorija labai nuoširdžiai kalba apie savanorystę ir sako, jog daryti gerus darbus tereikia noro. Jai atrodo, kad nuveikti kažką gero be jokio atlygio ir savanaudiškumo norėtų iš tiesų labai daug žmonių, tik jiems kartais nedrąsu. 

















Angelina Mežuk, 13 metų

Angelina pradėjo savanoriauti paraginta Dievo gailestingumo bendruomenės. Į prašymą padėti globoti vaikus išvykoje į Lenkiją ji mielai sutiko, tačiau, pripažįsta, iš pradžių buvo sunku. 

„Pradžia nebuvo lengva, nes teko bendrauti su labai skirtingais vaikais. Tačiau galiausiai man pavyko susitarti su savimi ir su jais. Taip, reikėjo stengtis, dėti daug pastangų, tačiau visa tai atsiperka emocijomis. Stengiuosi savanoriauti taip, kad žmonės suprastų, jog reikia galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus“.

Didžiulį įspūdį Angelinai paliko kelionė prie jūros, tačiau ji žvelgią į šią išvyką per vaikų, pirmą kartą pamačiusių jūrą, džiaugsmą. Jų emocijos tapo didžiausiu atlygiu. 

„Padėti žmonėms yra puiku“, - lakoniškai sako Angelina.


















Labai švelniai, su didžiule pagarba apie šias tris mergaites atsiliepia Dievo gailestingumo bendruomenės narė Olga Kovzan, pabrėždama, kad svarbiausias organizacijos tikslas - padėti vaikui pasijusti svarbiam ir reikalingam. Emilijai, Viktorijai ir Angelinai tai puikiai pavyko.


Martynas Norkūnas, 21 metai


„Ilgus metus savanoriauju skautiškoje veikloje: ir gimtuosiuose Šalčininkuose, ir kituose Lietuvos miestuose. Ilgainiui supratau, kad vien to neužtenka ir norėtųsi išbandyti save kažkur kitur. Todėl beliko savęs paklausti, Martynai, o kas toliau? Taip aš prisiminiau savo seną svajonę sudalyvauti projekte „Misija Sibiras“. 2017 metais vos tik pabaigęs mokyklą ir išlaikęs visus brandos egzaminus susidėjau kuprinę ir kartu su dar penkiolika jaunų žmonių iškeliavau į „Misija Sibiras 2017“. Už šešių tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, Irkutsko srityje, praleidome apie dvi savaites. Pėsčiomis nukeliavę 100 kilometrų ant pečių nešdami apie 25 – 30 kilogramų kuprines, sutvarkėme 9 kapines, pastatėme 9 naujus kryžius bei net 9 skirtingomis transporto priemonėmis nuvykome apie 1500 kilometrų, tai buvo visiškas išėjimas iš taip vadinamos komforto zonos. Iš šios ekspedicijos aš grįžau pasikeitęs, dar labiau užsivedęs, dar labiau norintis, kažką nuveikti, o tai, manau, ir yra viena didžiausių dovanų, ką aš galėjau gauti iš šio projekto.“

Martynas pasakoja, kad pradėjo savanoriauti būdamas 11 metų, visada buvo aktyvus ir nenustigo vietoje. 

„Skautuose aš augau, ir pats net nepastebėjau, kad stovyklų, žygių kuprines ir linksmybes keičia didžiulė atsakomybė už visą Šalčios žemės skautų būrį, tapus jo vadovu. Būtent skautuose ir prasidėjo mano savanorystės kelias. Laikui bėgant aš supratau, kad tai yra mokykla, leidžianti išbandyti daugybę skirtingų dalykų ir nebijoti suklysti“. 

Anot Martyno, savanorystė – tai didžiulė smėlio dėžė, kurioje galima ne tik žaisti, klysti, bet ir mokytis, įgyti naujos patirties, praturtėti naujomis žiniomis, gebėjimais. Apie įsimintiniausias akimirkas jaunuolis pasakoja labai atvirai, kaip svarbiausią jis įvardiją supratimą, jog įdėtas darbas, pastangos ir laikas nenueina veltui.


Izabela Daržinkevič, 24 metai

„Jau 8 metus esu „Caritas“ organizacijos savanorė ir kasmet dalyvauju „Maisto banko“ akcijoje. Mano savanorystės patirtis prasidėjo vasaros vaikų stovykloje Šalčininkėliuose, kur vietiniai ir aplinkinių kaimų vaikai buvo kviečiami įdomiai ir naudingai praleisti savo atostogas. Tuomet man, visai nepatyrusiai savanorei, buvo didžiulis iššūkis visą vasarą praleisti su vaikais, ir ne šiaip sau praleisti, o pasistengti juos išmokyti kažko naujo ir gero, pabandyti įskiepyti jiems visuomenines ir katalikiškąsias vertybes. Be to, vaikai buvo labai skirtingi, ir pagal amžių, ir pagal pomėgius. Nepaisant visų baimių ir abejonių viskas vyko labai sėkmingai. Per tas stovyklas, kurios vyksta kasmet, aš įgijau labai daug naudingos patirties, be kurios nebūčiau tapusi tuo, kuo dabar esu“.

Be to, Izabela priduria dalyvaujanti ir „Maisto banko“ akcijose, kai du kartus per metus prieš didžiausiai šventes Lietuvoje renkama parama maisto produktais nepasiturintiems žmonėms. 

Izabela teigia atradusi savanorystę, kai dar mokykloje jai pasiūlė sudalyvauti jaunimo projekte, kurį organizavo lenkų savanorystės organizacija „Arka“, o organizacija „Caritas“ buvo projekto partnere.

„Savaitę praleidau apsupta savanorių, kurie dalijosi patirtimi. Buvo daug kalbėta apie tikslą, naudą visuomenei ir sau pačiam, nes žmogus praplečia savo vidinį pasaulį, atranda savyje tokias savybes, apie kurias net nebūtų pagalvojęs, o ir draugų ir bendraminčių atsiranda vis daugiau. Manau, kad savanoriaudama padarau šį pasaulį truputį geresnį, nes teikti pagalbą kitam ir nieko už tai nereikalauti - tai yra viena iš gėrio atmainų. Savanorystė keičia charakterį, keičią žmogų ir priverčia vis dažniau susimąstyti apie tuos, kuriems dabar yra sunkiau, kurie dėl įvairių gyvenimo aplinkybių vargsta, dažnai nežino kaip pasielgti“. 

Izabela labai nuoširdžiai pasakoja apie vaikus, kviečiančius savo tėvus padėti vargstantiems, ir paaukoti maisto produktų „Maisto bankui“. Anot jos, tokios akimirkos – įsimintiniausios. 


„Savanorystė – tai ne tik pagalba be atlygio kitam žmogui, tai kartu pagalba sau atsikratant savanaudiškumo, pavydo ir kitų neigiamų jausmų, dėl kurių žmonės praranda gyvenimo prasmę. Ar raginčiau savo draugus savanoriauti? Taip, raginčiau ir raginu savanoriauti, nes tai yra veikla, kuri neturi šalutinio poveikio, kuri įprasmina gyvenimą ir leidžia suvokti, kad net pagalba vienam žmogui yra labai didelis žingsnis laimingos visuomenės kryptimi.

 




Dėkojame Emilijai, Viktorijai, Angelinai, Martynui ir Izabelai už sutikimą dalyvauti mūsų „projekte“ ir atskleisti savanorystės paslaptis. Dėkojame už Jūsų nuoširdumą ir atsidavimą, už supratimą, kad Jūsų veikla keičia pasaulį. Linkime gražių ir prasmingų atradimų!




Inesa Suchocka







Nepilnamečių jaunuolių tėvų sutikimas dėl asmens duomenų viešinimo gautas.

Atgal Spausdinimo versija
Dalintis: Facebook