Šalčininkų seniūnija

Šalčininkai yra 44 km nuo Vilniaus, prie Vilniaus-Lydos plento. Miestas įsikūręs prie Šalčios upės, nuo kurios ir gavo savo vardą. Čia dabar gyvena 6722 gyventojai. Šalčininkų miesto plotas - 2,98 km2 . Šalčininkų seniūnijai priklauso 33 kaimai ir 8 vienkiemiai, kuriuose gyvena 4352 gyventojai.

"1311 m. Henrikas, didysis komtūras, ir 150 brolių su stipria kariuomene bei 2000 pėstininkų atliko žygį į Lietuvą, į sritį, vadinamą Šalčininkais, kur dar niekad nebuvo matyta krikščionių kariuomenė", - šitaip pirmą kartą istoriniuose dokumentuose paminėtas Šalčininkų vardas. Raiti kryžiuočiai, įsisupę į baltus apsiaustus su juodu kryžiumi, ginklu ir ugnimi naikino gyventojus, plėšikavo, grobė turtą ir belaisvius.

Du kartus -1378 ir 1382 metais - Šalčininkų pirkios ir pilys buvo sulygintos su žeme. Šalčininkus valdė feodalai broliai Jonas ir Andrejus Borisevičiai, didikai Chodkevičiai, grafas KarolisVagneris. Matyt, viliojo ir puiki geografinė Šalčininkų padėtis. Čia ėjo judrūs prekybos keliai Vilnius-Lyda-Gardinas ir Vilnius-Lyda-Naugardukas.

1410 m. miestelyje buvo pastatyta bažnyčia. Galbūt būtent šios bažnyčios kapinėse 1821 m. lapkričio 2 d. poetas Adomas Mickevičius galėjo stebėti vėlinių apeigas. 1986 m. vietoje bebokštės bažnytėlės kapinėse pradėta mūrinės bažnyčios statyba, 1990 m. statybininkai jau statė ir varpinę. Dešinėje plento į Vilnių pusėje, siaurinėje miesto dalyje, stovi XVIII a. pabaigoje statyta mūrinė 6 metrų aukščio koplyčia.

1882 m. pro Šalčininkus buvo nutiestas Vilniaus-Lydos geležinkelis. Seniūnijoje yra įdomi Ūtos gyvenvietė (lenkiškai vadinama Huta). Ūtoje veikė Salčininkų dvaro stiklo pūtykla. Išliko iš molio drėbti pastatai, kuriuose gyveno pūtyklos darbininkai, pačios pūtyklos liekanos.

1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas Šalčininkams atnešė daug nelaimių. 1942 m. gyventojų surašymo duomenimis miestelyje buvo 733 gyventojai, dvare – 266. 1972 m. į Šalčininkus iš Eišiškių buvo perkeltas rajono centras. Prasidėjo didelės statybos. Per trumpą laiką iškilo daug visuomeninės paskirties ir gyvenamųjų pastatų. Tarp jų – naujos mokyklos ir moksleivių bendrabučiai, lopšelis-darželis, banko ir taupomosios kasos pastatas (1975 m.), kultūros namai (1976 m.), pirtis, vaistinė, autobusų stotis (1974 m.), ligoninė (1976 m.), valgykla-restoranas (1975m.), savivaldybės rūmai (1975m.). Buvo rekonstruotas ir padidintas "Šalčios" kino teatras. Gyventojų skaičius padidėjo iki 3,7tūkst. (1976 m.).

1986 metais prie Vilniaus-Lydos plento, tarp Jašiūnų ir Šalčininkėlių, pastatytas pirmasis rajone stogastulpių ansamblis ,"Žmogui - taika" (kūrybinio projekto autorius-etnografas J. Kudirka). 1988 m. pradėti restauruoti buvę grafo Karolio Vagnerio dvaro rūmai. Nuo 1991 m.šis pastatas - architektūros paminklas.Į Šalčininkus aplankyti savo draugo kunigo ir pailsėti dažnai atvykdavo poetas Adomas Mickevičius, 1998 m. šalčininkiečiai, sutelkę savo ir rėmėjų iš Lenkijos lėšas, paremti ir Lietuvos Vyriausybės, Šalčininkų savivaldybės aikštėje poetui pastatė gražų paminklą. Paminklo autorius - skulptorius Bronius Vyšniauskas. 1999 m. prie Šalčininkų miesto kultūros namų Baltarusių kultūros centras pastatė paminklą 1863 metų sukilimo vadui Konstantinui Kalinauskui. Paminklo autorius - skulptorius V. Januškevičius.

Šalčininkų kraštovaizdis - unikalus ir puikus. Ant Šalčios upės patvenkti du tvenkiniai (0,16 km2 0,02 km2). Tinkamiausia ir populiariausia poilsio prie jų forma - mėgėjiška žūklė. Pietinėje seniūnijos dalyje - kita rekreacinė zona - Šalčininkėlių tvenkinys ant Visinčios upės. Čia pat yra motelis "Selena". Šalčininkėlius nuo Šalčininkų miesto skiria 8 km. 1560 m. Glebavičiai čia pastatė pirmąją medinę bažnyčią. Nuo 1834 m. iki 1913 m. Šalčininkėliai priklausė Mianovskio šeimai. 1834 m. bažnyčią perstatė žymus gydytojas ir mokslininkas M.Mianovskis, Vilniaus universiteto profesorius. Uždarius universitetą M. Mianovskis buvo Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos profesorius, katedros vedėjas ir rektorius. Jis palaidotas Šalčininkėlių kapinėse.