Dieveniškių seniūnija

Seniūnijos plotas - 207,3 km2 , 2860 gyventojai. Jai priklauso 61 kaimas. Seniūnijos centras - Dieveniškės. Dieveniškių miestelis yra už 27 km nuo Šalčininkų, prie Nemuno intako Gaujos. Istorijos šaltiniuose ši vieta pirmą kartą paminėta 1385 m. kaip Mingailos kaimas (kiemas). Dešinioji Dieveniškių dalis yra susiformavusi XIV a.- XVIII a. pab., tad jau XV a. miesteliu tapusios Dieveniškės - įdomios ir istorijos, ir architektūros požiūriais. Dieveniškės - tipiškas senųjų lietuvių žemių, kurioms priskirtinos Lietuvos Respublikos pietrytinės ir kaimyninės Baltarusijos vietovės, gyvenvietės pavyzdys. 1969 m. Dieveniškės įtrauktos į Lietuvos vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą. Svarbiausias Dieveniškių urbanistikos paminklo elementas - keturkampė aikštė, į kurią subėga penki istoriniai keliai. Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčioje, kuri pastatyta 1907 m., - daug dailės paminklų.

Šiauriniame miestelio pakraštyje, prie dabartinio kelio į Šalčininkus, yra pušimis apaugusios kapinės. Jose laidojama nuo XVIII a. pabaigos. Čia daug senų ir vertingų antkapinių paminklų.Dar vienos senos kapinės yra pietinėje Dieveniškių dalyje. Čia buvo laidojami žydų tautybės gyventojai. Pietiniame miestelio pakraštyje yra išlikęs koplytstulpis.

2 km į šiaurės vakarus nuo Dieveniškių yra Dieveniškių pilkapynas. Dabar jį sudaro aštuoni išlikę pilkapiai. Prie vieno pilkapio stovi Moku vadinamas akmuo - archeologijos ir gamtos paminklas. Dar vienas įdomus akmuo yra to paties Dieveniškių miško pietrytinėje dalyje.

1992 m. įsteigtas regioninis Dieveniškių parkas. Jo plotas - 108 km. Vienas įdomiausių Dieveniškių apylinkių kaimų - Žižmai. Šis gatvinis rėžinis kaimas - vietinės reikšmės architektūros paminklas. Paminklinėmis lentomis pažymėtos 8 sodybos, kuriose yra 28 XIX a. pabaigos - XX a. pirmosios pusės pastatai.

Apie 12 km žvyrkeliu į šiaurės rytus nuo Dieveniškių,  vadinamajame Dieveniškių “apendikse”, visai šalia Baltarusijos sienos yra Norviliškių kaimas. Norviliškių dvaras minimas 1586 m. Dvaro savininkai 1617 m. dalį savo valdos užrašė Vilniaus mažiesiems broliams pranciškonams, pastatė jiems mūrinį vienuolyną ir bažnyčią. Vienuolynas apgriuvęs, tačiau šiuo metu restauruojamas. Geriau išsilaikiusi tik varpinė.