Baltosios Vokės seniūnija

Seniūnijos plotas – 3,64 km2, čia gyvena apie 1300 gyventojų. Seniūnijos centras – Baltosios Vokės miestelis, kuris įsikūręs Rūdninkų girios pakraštyje ir ribojasi su Šalčininkų, Trakų, Vilniaus ir Varėnos rajonais.
Baltosios Vokės gyvenvietė pradėta statyti 1950 m., kai aplinkiniai laukai buvo pradėti ruošti durpių gamybai. Tiesa, yra duomenų, kad pelkėje durpės buvo kasamos dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Iš pradžių gyvenvietė buvo vadinama Naująja Žagarine, vėliau – „Stroika“, o 1958 m. jai buvo suteiktas Baltosios Vokės miestelio vardas.
Durpių įmonė pradėjo dirbti 1952 m. Dirbo grandinių ir ričių cechai. Durpės buvo tiekiamos Vilniaus šiluminei elektrinei.
1953 m. Baltojoje Vokėje buvo atidaryta pradinė mokykla, 1955 m. – septynmetė mokykla, kurioje buvo dėstoma rusų ir lietuvių kalbomis. 1992 m. buvo atidaryta atskira lietuvių mokykla. Šiuo metu miestelyje veikia dvi vidurinės mokyklos: lietuvių ir lenkų. Mažieji miestelio gyventojai lanko vaikų darželį.
Nenuobodžiauja ir jaunimas. Laisvalaikį leidžia sporto klube „Jaunystė“. Jaunieji ringo aistruoliai ne kartą atstovavo Lietuvai įvairiuose čempionatuose ir pasiekė gerų rezultatų.
Kultūros namuose 1998 m. įrengtas kraštotyros muziejus, kurio iniciatorė – mokytoja Adelė Česnulytė-Zienienė. Muziejuje sukaupta apie 2 000 eksponatų. Ekspozicijoje – kraštotyrininkų surinkti šio krašto gyventojų buities daiktai, naudoti XIX–XX amžių sandūroje, senosios knygos, ekspedicijos „Mažoji rajono architektūra“ medžiaga, svarbiausių miestelio įvykių aprašymai ir t. t.
Buvusiuose durpių plotuose tyvuliuoja vanduo. Čia 1981 m. įsikūrė žuvininkystės ūkis „Juodasis gandras“. Buvo išdirbtas 550 ha žemės plotas, esantis Šalčininkų, Trakų ir Vilniaus rajonuose. Vanduo į tvenkinius atiteka Merkio kanalu. 1984–1985 m. papildomai išdirbta 350 ha žemės. Tvenkiniuose auginami karpiai, karosai, lydekos.
Baltosios Vokės pelkė užima apie 4 100 ha (40 km²) ir yra viena didžiausių Lietuvoje. Pelkė ištįsusi iš šiaurės rytų į pietvakarius apie 20 km pietryčių lygumoje. Iš visų pusių, išskyrus šiaurės vakarus, ją supa miškai. Pelkės pietinėje dalyje telkšo Papio ežeras, kanalu sujungtas su Merkiu.